kryžkelis

krỹžkelis sm. (1) K; N, R93, M žr. kryžkelė: Krỹžkelis – kur kelias eina per viens antrą skersai, kryžiumis J. [Broliu,] prijojusiu kryžkelį, pradėjo tarp savęs kalbėti S.Dauk. Rasi kryžkelį, ten pasisuksi po kairės KlvrŽ. Kryžkelio bomai užleisti yr TP1880,44. Kaip išjosit pro vartelius, rasit kryžkelėlį JV211. Mes susitikom vyrų pulkelį ant kelio kryžkelėlio JD346. | prk.: Skambančią giesmę ir širdį jausmingąją argi ne kryžkeliais kartais eikvojau? Mair. ^ Pasiusk, ubage, ant kryžkelio – čia atlaidai, ir čia atlaidai (sako, kai į kelias vietas iš karto užprašo į svečius) LTR(Grz).